„Juventus“ krepšinio lyga, siekdama Utenos regiono krepšinio visuomenę supažindinti su čempionate dalyvaujančiais rajonais, tęsia straipsnių ciklą, kuris pristato skirtingose regiono vietovėse dirbančius lygos savanorius ir vykdytojus. Straipsnių ciklą rengia Greta Rušėnaitė.

Tęsiame pažintis su įdomiais ir aktyviais. Šiandien dėmesio centre — neturintis autoritetų, draugams atleidžiantis, bet niekada nepamirštantis bei besiimantis daug darbų vienu metu — Kasparas Mociūnas. 

Prisimenu Jus dar nuo pagrindinės mokyklos laikų. Visuomet buvote aktyvus, kaip pavyksta viską suderinti?

Kai nori — pavyksta. Vis dar manau, kad padarau labai mažai ir kiti žmonės yra daug produktyvesni už mane. Juk akivaizdu — studijų suderinti nepavyko. Nors negaila. Nors dabar ir nustojau, anksčiau labai aktyviai naudojausi tiek darbo kalendoriumi, tiek įvairiomis programėlėmis, taip padarydavau daugiau, visur spėdavau. Truputį padėjo ir tai, jog lankiau tiek dailės mokyklą, tiek mokiausi groti klavišiniais. Kai iš paprastos dienos išbrauki po tris – keturias valandas ir nori turėti laisvalaikio, išmoksti paskirstyti laiką svarbiausiems dalykams.

Kokia yra Jūsų ir „Juventus“ lygos istorija?

Lygos įkūrėjas Paulius anksčiau buvo mano bendraklasis. Verta paminėti, kad nebuvome draugai — greičiau atvirkščiai, dažnai nesutardavome. Gimnazijoje žinojau apie jo vykdomą projektą. Kadangi tuo metu aktyviai dirbau mokinių savivaldoje, negalėjau nežinoti. Kai pamačiau, kad vaikinai susiduria su problemomis ruošdamiesi svarbiam renginiui, nusprendžiau duoti kelis patarimus. Taip ir įsitraukiau.

Papasakokite, kaip atrodo Jūsų įprastinė diena.

Mano diena nėra tokia, kokios norėčiau. Skirtingai, nei daugelis mano bendraamžių, keliuosi ne su žadintuvu, o su pirmu telefono skambučiu. Kad ir kaip norėčiau jį išjungti, vis dar turiu darbų, kuriems negaliu tiesiog pasakyti „ne“. Po pirmo skambučio prasideda kiti. Kompiuteris visada yra po ranka.  Pirmenybė — „Delfi“ naujienų portalui. Toliau seka krepšinio ir futbolo naujienos. Tuomet pasitikrinu elektroninį paštą, atsakau į būtiniausius laiškus. Dušas, pusryčiai (jei skambučiai skubiai iškviečia į miestą, pusryčiai gali nusikelti ir į vakarą, ar gali jų visai nebūti). Po to — darbo reikalai, savivaldybė. Jei neužtrunku, susitinku su draugais, ar tėčiu. Jei savaitgalis — šeštą valandą jau keliauju į darbą.

O kaip  įsivaizduojate tobulą dieną?

Keliuosi anksti, man niekas neskambina. Užsakymai yra padaryti, popieriai pasirašyti. Pusryčiai, dušas.  Paskaitau knygą, pasitikrinu dienos naujienas internete. Valandos pasivažinėjimas su dviračiu. Tada galima skirti valandą susitikimams darbo klausimais. Pietūs su draugais. Vėl aktyvus laisvalaikis gamtoje. Skambutis iš darbuotojų — pasako, kad viskas tvarkoje, nieko netrūksta, darbas vyksta sklandžiai. Pora valandų sporto salėje. Vėl dušas. Dar kartą susitinku su draugais. Trumpam užsuku į darbą, palinkiu sėkmės komandai ir keliauju pabaigti knygos.

P.S. Vasarą tobula diena būtų kitokia:  vakarais mielai dirbu bare. O penktą ryto — ežeras.

Kokius asmeniškus patarimus šiandieninei jaunai kartai norėtumėte duoti?

Nesijaučiu išskirtinis, nebepriklausiantis tai kartai. Važiuokite į visas įmanomas paskaitas — aš to nedariau ir labai gailiuosi. Rizikuokite. Nebijokite klausti. Tiek mokykloje, tiek asmeniniame gyvenime. O gautus atsakymus aptarkite, diskutuokite. Daug dalykų galima išspręsti susėdus prie vieno stalo. Mūsų karta teigia, kad bendrauja su visu pasauliu, bet dažnai — tai tiesiog tu ir kompiuteris priešais tave. Keliaukite. Taip globalumas įgaus prasmę. Neskubėkite tapti savarankiškais — kartu ateis ir atsakomybė, kurią norėtumėte atidėti. Dažnai galvoju, kad visai norėčiau dar turėti tą kitų nustatytą kelią porai metų į priekį (mokykla -> studijos -> tolimesnės studijos). Gyventi pagal grafiką lengva. Jo atsisakius laukia daug sunkumų.

Esate jau daug pasiekęs. Ar yra dalykas, kurį jau ilgą laiką svajojate padaryti, bet vis dar nesiryžtate? Kodėl dar neišpildėte savo svajonės?

Aš dar nieko nepasiekiau, arba mano pasiekimų  vertinimas yra kitoks. Šeima, vaikai, ramus gyvenimas — tai mano nuomone jau yra pasiekimas. Darbas, materealūs dalykai yra lengvai prarandami. Kalbant apie svajones, noriu: sudalyvauti „Downhill“ dviračių varžybose, aplankyti visus žemynus, leistis į poros mėnesių kelionę be mobilaus telefono, dar kartą sugrįžti į Ameriką, išmokti nardyti ir t.t. Svajonių daug. Po truputį jas pildau. Dažnai tai atsiremia į finansus.

Kokios yra trys pirmiausia į galvą šovusios frazės, prasidedančios žodžiu „krepšinis“?

„Krepšinio pasaulyje” (laidos pavadinimas), Urbonas (BC „Juventus“ prezidentas) ir moksleiviai. Su krepšinio susidūrau tiek iš tribūnos, tiek iš organizacinės pusės, bet asociacijos yra būtent tokios.

Koks yra Jūsų santykis su kultūra?

Išlaikau atstumą.

Pabaigai, grįžkime prie krepšinio. Jeigu būsimiems krepšininkams „Juventus“ lygoje galėtumėte duoti tik vieną patarimą, koks jis būtų?

Eikite iki galo.